Clilstore Facebook WA Linkedin Email
Login

This is a Clilstore unit. You can link all words to dictionaries.

Hannah Brencher: Meilės laiškai nepažįstamiesiems

Buvau vienintelė iš koledžo studentų, turėjusi priežastį tikrinti pašto dėžutę kiekvieną vakarą, ir tai buvo daugiausia dėl to, kad mano motina niekada nemėgo elektronio pašto, Facebook, SMS žinučių ir mobiliųjų telefonų apskritai. Ir kol kiti bendraamžiai tėvams siuntinėjo žinutes, aš laukdavau prie pašto dėžutės laiško iš namų, kad sužinočiau, kaip prabėgo savaitgalis- kas, beje, ne per maloniausias dalykas turint omeny, kad senelė gulėjo ligoninėje- bet tik gaudavau pažvelgti į netvarkingą motinos kursyvą jos paskubomis rašytame laiške.

Ir kai persikėliau į Niujorką baigusi koledžą ir mane apniko depresija, ėmiausi vienintelio dalyko, apie kurį tuo metu sugebėjau pagalvoti. Nepažįstamiesiems rašydavau tokio pat tipo laiškus, kaip tie, kuriuos gaudavau iš motinos, ir slėpdavau juos visur mieste, tuzinus laiškų. Palikdavau juos visur: kavinėse ir bibliotekose, JT būstinėje, visur. Rašiau blogą apie tuos laiškus ir dienas, kada jų reikėdavo, ir internete paskelbiau apie savo gana beprotišką pažadą: jei paprašysite manęs ranka rašyto laiško, parašysiu jį jums, be jokių klausimų. Per vieną naktį mano elektroninio pašto dėžutė persimainė į sudužusių širdžių uostą: vieniša motina iš Sakramento, patyčių neatsiginanti mergaitė iš Kanzaso kaimo, visi, prašantys manęs, 22-iejų metų merginos, kuri pati vos susigaudo, kurią kavą užsisakė, kad parašytų jiems po meilės laišką ir suteiktų prasmę laukti šalia pašto dėžutės.

O šiandien aš remiu pasaulinio lygio organizaciją, kuri remiama to laukimo prie pašto dėžutės, remiama būdų, kuriuo galime pasitelkti socialines medijas kaip niekada anksčiau, kad rašytume ir siųstume laiškus nepažįstamiesiems tuomet, kai jiems jų labiausiai reikia; o svarbiausia, remiama pašto dėžių, tokių, kaip ši, mano patikima pašto dėžė, pripildytų paprastų žmonių rašliavos; nepažįstamųjų, rašančių kitiems nepažįstamiems ne tam, kad galėtų susitikti pabendrauti prie kavos puodelio, bet todėl, kad jie jau rado vienas kitą rašymo būdu.

Bet, žinote, vienas dalykas, apie kurį visada pagalvoju apie tuos laiškus yra tai, kad dauguma jų parašyti žmonių, nesitikėjųsių, kad pamils popieriaus lapą. Jie negalėtų nieko pasakyti apie jų pačių meilės laiškų rašalą. Tai mano kartos žmonės, tie iš mūsų, kurie užaugo pasaulyje, kuriame viskas be popieriaus, kur vieni nuostabiausių pokalbių vyksta ekrane. Išmokome savo skausmų dienoraštį vesti Facebook'e, ir kalbame greitai, naudodami 140 ženklų ar mažiau.

Bet kas, jei šįkart esmė yra ne našume? Vakar buvau metro su šia pašto dėže, kuri, beje, padeda lengvai pradėti pokalbį. Jei kada šioje srityje jums prireiks pagalbos, tiesiog pasiimkite su savimi vieną iš dėžių. (Juokas) Ir vienas vyriškis tiesiog spoksojo į mane, ir paklausė, "Kodėl gi paprasčiausiai nesinaudoji internetu?" Atsakiau: "Na, pone, nesu nei strategė, nei specialistė. Esu tiesiog istorijų pasakotoja". Ir galiu jums papasakoti apie moterį, kurios vyras ką tik sugrįžo iš Afganistano, ir jai sunkiai sekasi rasti būdų, kaip išreikšti save pašnekesiu, taigi ji išslapsto namuose meilės laiškus tarsi būdą pasakyti: "Sugrįžk pas mane. Surask mane, kai gali". Arba mergina, kuri nusprendžia palikti meilės laiškų savo universiteto miestelyje Dubuque, Ajovoje, ir kitą dieną pamato, kad jos iniciatyva įgavo atgarsį, nes visur universitete- ant medžių, krūmuose ir ant suoliukų - atsirado daugiau meilės laiškų. Arba vyras, nusprendęs atimti sau gyvybę, kuris pasinaudojo Facebook'u kaip būdu ištarti sudie savo draugams ir šeimai. Na, šiąnakt jis saugiai miega, po pagalve pasidėjęs šusnį laiškų, tokių kaip šis, kuriuos rašė nepažįstamieji.

Tokios istorijos mane įtikino, kad laiškų rašymas niekada netaps arogantiškas ir nekalbės apie našumą, nes jis dabar yra meno išraiškos forma, su visomis dalimis: parašu, planavimu, siuntimu, piešinukais paraštėse. Pats faktas, kad kažkas apskritai prisėstų, išsitrauktų popieriaus lapą ir galvotų apie kokį žmogų visą laiką, kol rašo, su intencija, kam yra žymiai sunkiau skirti laiko, jei šalia veikia interneto naršyklė, pypsi iPhone'as ir vienu metu dalyvaujame šešiuose virtualiuose pokalbiuose; tai yra meno išraiškos forma, kuri nepasiduoda Galijotiškajam "greičiau", kad ir į kiek socialinių tinklų užsiregistruotume. Mes vis dar glaudžiame tuos laiškus prie krūtinės, geriame žodžius, kalbančius garsiau nei garsiai, o puslapiai virsta paletėmis, atskleidžiančiomis dalykus, kuriuos turėjome pasakyti, žodžius, kuriuos turėjome parašyti seserims ir broliams, ir netgi nepažįstamiesiems, jau taip seniai. Ačiū. (Plojimai) (Plojimai)

Clilstore MPRC

Short url:   https://clilstore.eu/cs/1129